Man pasitaikęs kelionės būdas yra nepakeičiamas tuo atveju, jei nori pamatyti daug per trumpą laiko tarpą. Tai kelionė kruiziniu laivu (spustelėjus pamatysite kokiu laivu teko keliauti).
Per 2 savaites aš apsilankiau 5 šalyse, 9 miestuose ir dar poroje salelių, priklausančių tiems miestams. Neįtikėtina!
Taigi, nieko nelaukdama ir pradėsiu. Kadangi teko aplankyti nemažai vietovių, savo pasakojimą suskirstysiu dalimis, kad nepabostų skaityti.
Kelionės trukmė: 2015-09-23 - 2015-10-07.Kelionės maršrutas: Venecija(Italija)-Kotoras(Juodkalnija)-Korfu-Čivitavekija(Roma, Italija)-Monte Karlas(Prancūzija)-Genuja(Italija)-Specija(Florencija, Italija)-Neapolis/Pompėja(Italija)-Dubrovnikas(Kroatija)-Venecija(Italija).
Taigi, į Veneciją atkeliavome rugsėjo 22d. naktį. Ten iš oro uosto nusigavome į vietinį viešbutuką. Iškart pajutau tikrą itališką atmosferą: maloniai besišypsantis viešbučio savininkas, bare garsiai itališkai šūkaujančios darbuotojos. Nors buvo jau beveik 1val. nakties, tačiau lauke, pustuštėje terasoje sėdintys žmonės mėgavosi sočiu maistu ir gėrė vyną. Mes užsisakėme alaus (kaip ir "pridera" Italijoje:)) ).
Atsikėlę anksti ryte išsikvietėm taksi ir važiavome į uosta, kur jau buvo prisišvartavęs laivas (gaila, bet negaliu pasakyti kiek kainavo taksi ir kokį tiksliai atstumą mums teko nuvažiuoti, tačiau kelionė iki laivo užtruko ~15-20min.).
Uoste reikėjo nusifotografuoti, gavome korteles, su kuriomis galėdavai įeiti ir išeiti iš laivo, įeiti į savo kajutę. Pamesti kortelę griežtai draudžiama!!! Taip pat reikėjo praeiti kontrolę (tokią kokia būna oro uostuose) ir reikalai buvo baigti tvarkyti. Laivas turėjo pajudėti tik vakare, todėl likusi dienos dalis buvo laisva ir iš uosto patraukėme į miestą. Visą Venecijos grožį pasiekti iš uosto galima laivukais arba specialiu traukinuku. Kadangi laivuku nesinaudojom, kainos taip pat nepasakysiu (girdėjau minint, jog laivuko-taxi kaina: 8 svarai žmogui. Kaina svarais buvo pateikiama dėl to, jog P&O Cruises yra Didžiosios Britanijos kruiziniai laivai), o traukinukas kainuoja 1,5 EUR žmogui. Tereikia pavažiuoti vieną stotelę (kryptis - Piazzale Roma) ir jau atsiduri kanalų ir kanojų pasaulyje. O tuomet pasiėmus žemėlapį klaidžioti kur akys veda, nes kur benuklysi - aplink nuostabus itališkas grožis. Taip pat Venecijoje visi traukia į San Marko aikštę - Piazza San Marco - nuoroda žemėlapyje.
Venecijoje gausu mažų restoranėlių, mažučių aikščių, parduotuvių, spalvotų langinių, tiltukų, katedrų, bažnyčių. Reikia tai pamatyti. Vaikštai per tiltukus, dairaisi po kanalus, užklysti į siauras gatveles ir aplink jokio mašinų gausmo. Ir tikrai, italai labai šilti ir draugiški žmonės! Ir labai gražūs.
Laivui išplaukiant jau buvo tamsu, tačiau žmonės vis vien rinkosi ant denio visuose aukštuose, kad galėtų stebėti išplaukimą. Aplink kanalą žibėjo šimtai Venecijos šviesų. Pamojau Venecijai ir tariau: "Aš greitai čia sugrįšiu!"
Sekanti diena buvo jūroje, todėl galėjau išsimiegoti, išsipakuoti daiktus, apžiūrėti laivą. Mėgstamiausias užsiėmimas dienomis jūroje buvo sėdėti ant denio, skaityti knygas, klausytis muzikos ir, žinoma, skaniai ir daug valgyti!
Sekantis uostas - Kotoras (Juodkalnija). Ryte išėjus ant denio lengvai užgniaužė kvapą - buvome kalnų apsupty, o jų papėdėje ramiai snūduriavo namai. Mūsų tikslas buvo kopti į kalnais vilnijančią sieną. Tad papusryčiavus nieko nelaukėm ir išsiruošėm kopti. Kad galėtum kopti, turi susimokėti 3 eurus.
Prasidėjo kelionė į kalną. Su kiekvienu žingsniu vis labiau atsivėrė nuostabus Kotoro grožis: seni raudoni stogai, kalnų apsupta įlanka, kurioje ir prisišvartavo mūsų laivas. Kalno viršūnę pasiekėm per valandą, tačiau sustodavom pafotografuoti, atsigerti ar atgauti kvapą. Į kalną kopėme laiptukais, todėl pats kopimas nebuvo labai sunkus. Užlipus atsivėrė nuostabus vaizdas: po kojomis miestas, o už nugaros dunkso kalnai. Leistis žemyn nusprendėme ne tuo pačiu taku. Pasirinkome kelią, kuriame turistų apskritai nebuvo. Nors tai ir pavojinga, tačiau visiškai nesigailiu - atsidūrėm nuostabiam slėnyje, kuris buvo pasislėpęs giliai tarp kalnų. Visiška ramybė, tik iš toli atsklinda neaiškūs vietinių, gyvenančių kalnuose, kalbos fragmentai. Visas slėnis buvo nusėtas ožkų išmatomis, bet tai nei trupučio netrukdė. Taip pat matėm ir tų kakučių kaltininkes, besiganančias aukštai kalnuose. Sutikom vietinę moterį, kuri mums šaukė: "Tunel, tunel!!!" ir rodė į vieną pusę. Apsižvalgius pamačiau, jog vienas iš kalnų yra persmelktas tamsaus tunelio, tačiau net nekilo mintis ten lįsti - labai jau nepatiklus pasirodė.
O pasivaikščioję slėnyje nusileidom dar žemiau, į patį miestą. Apsipirkome vietiniam markete (kai kurių prekių kainos pasirodė mažesnės nei Lietuvoje), po to susiradom paplūdimį, kuriuo ypatingai sužavėta nelikau, nes čia pat už kokių 10 metrų buvo gatvelė ir ten važinėjo transporto priemonės. Atgavę jėgas patraukėme į senamiestį. Tikrai nuostabūs pastatatai, taip pat siaurutės gatvelės, tačiau aplinka pasirodė gan nešvari. Kas labiausiai man patiko - tai visur katinai: gatvėse, kavinėse ant kėdžių, aikštėse. Žodžiu, karaliauja katinai Kotore. Nuo senamiesčio pasukom toliau į miestą, tai visi pastatai, parduotuvės šiek tiek priminė užkampį, bet neblogąja prasme. Apibendrinant: patiko man Kotoras, tiek kalnai su siena, tiek senamiestis ar nešvarus miestas turi savo dvasią, kuri užburia ir įtraukia į čionykštį gyvenimą.
Išplaukimas iš Kotoro dar labiau užburiantis: laivas laviravo tarp fjordų, aplink kalnuose stūksoje įsikūrę ten namukai, nuo pakrančių mus stebėjo žmonės, o pakrančių keliais važiuodami žmonės netgi sustodavo ir stebėdavo mūsų laivą. Tik galiu duoti 100%, kad mes pamatėm daug daugiau grožio!
Trečiasis uostas - Korfu (Graikija). Šiame uoste mūsų laukė labai šauni pramoga - iš uosto mus paėmė laivelis, kuriuo plaukėme į Kassiopi miestelį. Kadangi buvo šiek tiek trukdžių, po miestelį pasivaikščioti turėjome labai nedaug laiko, tačiau pats miestelis mažas, tad spėjome pamatyti bendrą jo vaizdą. Tinkamiausias žodis - jauku. Palmės, langinės, terasos, tolumoje boluojantys kalnai ir, žinoma, katinai :) Beje, plaukdami link miestelio matėme ir Albanijos pakrantes.
Greitai apsisukę miestelyje sėdome į laivuką ir pajudėjome link vieno iš paplūdimių, kuriame mūsų laukė maudynės ir bbq su graikiškom salotom, duona ir vynu! Plaukiant laivu prieš akis mirgėjo nuostabūs vaizdai: salos, padengtos žaluma, kai kur, toje žalumioje, bolavo balti namai, o aplink purslais taškėsi mėlyna mėlyna jūra. Prisivalgę ir prisimaudę vėl sėdome į laivuką ir plaukėme toliau.
Paskutinė, bet daugiausia adrenalino man suteikusi pramoga - apsilankymas vienoje įlankoje, kurios uolose pasislėpęs urvas. Gidė sakė, jog dažniausiai žmonės to urvo nė nepastebi, kaip gudriai jis įsitaisęs. Laivukui sustojus jis nesišvartavo. Iš jo lipome tiesiai į vandenį, drąsesni šokinėjo nuo laivo viršaus. Mėgstu vandens pramogas, bet nardymas - ne man. Tačiau pasiryžau patikrinti koks ten urvas slepiasi. Pirmiausia, visi išdrįsę, plaukėme iki uolų ir lindome ten į tunelį. Iš pradžių jis nebuvo toks siauras, tačiau žengus kelis žingsnius viską padengė aklina tamsa, sienos susitraukė ir pasidarė baisiausiai nejauku. Nors tokiu tuneliu teko paeiti vos kelis metrus, tačiau beveik iki kaklo tyvuliuojantis vanduo, tamsa ir visur aplink stūksanti uola man nekėlė pasitikėjimo. Ir pagaliau matau šviesą! Ir, o siaube, norint išlįsti iš urvo, reikia nerti po vandeniu. Vienas iš laivo vairuotojų stovėjo prie urvo angos ir panardinęs kiekvieną pastumdavo į priekį. Kaip jau minėjau, nardymas man ne prie širdies. Man pasiguodus, kad labai bijau, o vyrukui pažadėjus, kad stipriai pastums, panirau. Ir aišku niekur normaliai nepaplaukiau, o dar sugebėjau ir galvą į uolos kampą trenkt. Bet reziumė: užskaitau šią pramogą visu 100%! Grįžę į laivuką pajudėjom link uosto. Tada jau garsiai grojo muzika, visi gėrė kokteilius, alų ir dalinosi įspūdžiais. Uostą pasiekėm išsišiepę iki ausų ir visiškai patenkinti praėjusios dienos pramogomis.
Tokiais įspūdžiais šį kartą ir pabaigsiu. Jei kam buvo įdomu, laukite tęsinio!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą