Čia nebus aprašyta kažkokia pompastiška nepajausta fantazija. Tai apie ką noriu papasakoti, šiandien aš pajutau, mačiau. Atrodo, kad visa tai galėjau ir paliesti, bet nenorėjau viso nuostabumo gadinti.
Vakarėjant, mėnuliui, savo aštriu ir smailiu pjautuvo galu palengva pjaunant dangų, ir tuo laiku, kai tik akimirkas beliko skaičiuoti iki įsiskverbiant dangun ir į mūsų sielą žvaigždėms, keliavom su draugu namo. Automobilyje grojo muzika, kuri iš dalies yra šios viso mano aprašomo pasaulio pajutimo kaltininkė. Atsisukau į Jį, norėdama kažką papasakoti. Kai ką iš kasdienybės. Tačiau muzika grojo ir vienu staigiu smūgiu ji išsiliejo automobilyje: vilnijo visur aplink, pro stoglangį skverbėsi į lauką, vilnijo aplink mašinos langus. Galėjau ją ne tik girdėti, bet ir matyti. Nutilau, supratusi, kad šios akimirkos neverta gadinti jokiu pasakojimu, kad šią akimirką reikia išgyventi taip stipriai, kaip tik įmanoma, tačiau be didžiulių pastangų. Tiesiog reikia atsipalaiduoti ir leisti viskam tekėti sava vaga.
Atsisukus į priekinį langą išvydau keistą peizažą: jame vyravo rožinė, violetinė, mėlyna ir balta spalvos, bei visi šių spalvų atspalviai ir tonai. Iš šių spalvų susidėliojo medžiai, dangus ir žemė - kaip iš mažų mozaikos dalių. Tai buvo pasaulis. Pasaulis, kurio kasdien nematai, kurį kartais aplankai sapnuose, arba pajauti, kaip kad aš šį vakarą.
Tame peizaže buvo du vienodi apskritimai, kuriuose atsispindėjo tas pats peizažas, tik buvo jis kiekvienam apskritime ryškesnis, nei kad pagrindinis peizažas. Ir tai buvo mano ir Jo pasauliai. Visiškai skirtingi, su savomis mintimis, idėjomis, požiūriais ir nuostatomis. Tokie skirtingi, bet tarpusavyje taip ypatingai susiję: nes aš puikiai galėjau jausti, ką jaučia Jis. Galbūt nebūtume to įvardinę kaip konkrečios vienodos emocijos, tačiau abu supratom, kad tai ypatinga.
Ir tuomet atrodė, kad visiškai išnykau iš šitos žemiškos kasdienybės, atsikračiau visų savo baimių, liūdesio ir nerimo. Nebekankino jokia abejonė, nebekirbėjo viduje jokia graužatis. Visur tik nieko nekainuojanti laisvė, neapsakomas lengvumas ir šviesa.
Ir iš tiesų, tai buvo taip ypatinga. Sugrįžusi aš žvelgiau į tą patį mėnulio pjautuvą, į vakarėjantį ir kukliai prieš tamsą raustantį dangų. Ir aš supratau, kad tokiai akimirkai patirti, reikia tiek nedaug, reikia tiesiog pamatyti ir pajusti šią akimirką; suvokti aplinką ir pajusti aplink esančių medžių, dangaus, šviesos mums spinduliuojamą teigiamą energiją. Leisti skverbtis tai energijai ir šviesai ir visa tai išgyventi. Susigyventi. Ir galiausiai gyventi su visa šia šviesa savyje ir skleisti ją aplinkui.
O čia mano magiškasis sodas
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą