2016 m. lapkričio 3 d., ketvirtadienis

Apie išsilaisvinimą

Atėjus rudeniui, kai visur taip tamsu ir šalta, kai skubi namo norėdamas sušilti ir pasislėpti nuo pasaulio, nori nenori, bet susimąstai, kaip kartais liūdna suprasti, kad niekas tavęs ten nelaukia.
Galbūt atėjo metas pasvarstyti: ar tikrai reikia liūdėti žinant, kad tavęs laukia nebent neplautų indų krūva?
Visi vienaip ar kitaip siekiam meilės ir pripažinimo, norim būti išklausyti ir suprasti, norim gauti patarimų, kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje. Ir labai džiugu, kai pas žmones gyvena supratimas ir ramybė galvojant apie tai, kad peržengus namų slenkstį jų lauks ta antra pusė, kuri padės išgyventi gyvenimą lengviau. Tačiau tai, gražioji ir šviesioji pusė, apie kurią dauguma pasvajoja.
O kas, jei skubi namo, tikiesi tų visų dalykų, tačiau giliai pasąmonėje supranti, kad tikriausiai liksi nesuprastas ir net neišklausytas, kad jau seniai santykiai braška per visas įmanomas siūles, ir kad vėl mieliau norėsis susisukt kur nors giliai lovos kampe ir tyliai vienam išgyventi.
Aha, čia kalba eina apie tuos nenusisekusius santykius, kai žmonės kartu būna tik iš įpratimo, kai jie bijo išlipti iš tos komforto zonos, kuri, gerai pagalvojus, visai nekomfortiška.
Tas išlipimas dažniausiai būna labai sunkus: klumpi ir vėl grįšti atgal, siuvi siuvi tas siūles, glaistai gražiomis vizijomis, kad galbūt viskas pasikeis, nes dabar „tiesiog toks metas“. Ir tikrai, kartais būna „toks metas“. Bet „tokiam metui“ atėjus, jei iš tiesų santykiuose viskas gerai, tu nė neusimąstai apie tai, kad laikas lipti į realybę.
Tačiau reikia pasiryžti. Nesvarbu, dideliais žingsniais ar tip topais judėti link ten, kur nebekamuos dvejonės ir nusivylimas, kad niekas nesikeičia.
Skaudės. Galbūt net labai skaudės. Ir skubėti namo kartais visai nesinorės, nes ten lauks nebent neplauti indai. Ir atrodys, kad visos problemos užgriuvusios vienu metu spaudžia galvą, temdo akis, suriša rankas ir kad esi bejėgis kažką padaryti. Ir nieko blogo trumpam pasiduoti šiai būsenai. Išgyventi viską pačiam, išsiverkti, išsirėkti ar kam nors išsipasakoti. Tik jokiu būdu nelaikyti viduje ir nesmerkti nei savęs, nei dar ko nors, kad teko pasirinkti tokį būdą pradėti gyventi gyvenimą.
Tai praeina. Vieniems greičiau, kitiems lėčiau, tačiau vieną rytą nubundi ir supranti: tai MANO gyvenimas. Jis negali priklausyti nuo kito žmogaus noro ar nenoro bendrauti, būti kartu ar išklausyti. Ir tai net nepriklauso nuo to, dabar ruduo ar vasara, tik tamsiuoju metų laiku mūsų fiziologija suveikia stipriau tuo klausimu, kai norim jaustis saugūs ir reikalingi. Bet pirmiausia turim būti reikalingi sau.
Vėliau, kai taip nebeskaudės ir protas vėl įjungs blaivų mąstymą, o akyse pasidarys šviesiau, bus metas pradėti dėlioti viską į lentynas. Prioritetus, lūkesčius, mintis, tikslus.. Pamažu apsivalyti, išmesti ką dar laikėm „o gal prireiks“, suprasti, ko tikrai mums reikia ir pamažu tai pritraukti į savo gyvenimus.
O koks moralas? Moralas toks, kad nereikia savęs kankinti vis tikintis, kad santykiuose kas nors pasikeis į gera. Reikia mokėti paleisti ir pasiimti iš to viską, kad pravers ateityje. Reikia nebijoti vienatvės ir tuščių namų, kai niekas nelaukia. Reikia nebijoti skausmo, nes po to tampama daug pastabesniu mažiems dalykams, kurie gali stipriai nudžiuginti. Moralas toks, kad vienu sprendimu, mes galim pasirinkti būti laimingesni, nei buvom vakar.



1 komentaras: