Dušo išmintis. Geriausia Draugystė.

Turbūt tikra tiesa, kad duše gimsta daug įvairiausių minčių ir idėjų. Man tai irgi viena iš apmąstymų vietelių, tinkama tiek susidėliot dienos planus ar pagalvoti ką rengsiuos į darbą, pereiti mintyse apie tai kaip praėjo diena. O šiandien mintimis perėjau per gyvenimą. Aha, duše.

Pagalvojau, kad tikrai nemažai patyriau ir išgyvenau, kad iš visų tų pojūčių susidėtų nekukli knygelė (kalbu apie apimtį). Žinau, kad neverta grįžti praeitin, nes to tiesiog nebėra, nebesugrąžinsi ir nepakeisi. Tačiau kartais atrodo, kad seniausi praeities prisiminimai stovi visai čia pat už kambario durų, kad atvėrus jas pateksiu ten, kur galbūt labai norėčiau būti, arba atvirkščiai – į ten, ką bandau pamiršti ir paslėpti kažkur giliai giliai.

Anksčiau norėjau daug. Daug draugų, daug drabužių, daug pinigų.. Daug daug daug DAIKTŲ. Atrodė, kad tai suteiks man laimę. Pilnatvė kažko, ko iš tiesų daug turėti nė neverta. 

Požiūris keitėsi ir supratau, kad nebereikia to ir ano ir dar šito. Reikėjo būtent TO, tačiau, kad būtų geras, ilgalaikis ir nepakeičiamas. Taip pradėjau prisirišti tiek prie žmonių, tiek prie daiktų. Kai kurie atrodė nepakeičiami ir be jų, rodės, subyrės visas pasaulis ir pagrindo po kojomis nebeliks. Įvairiausi jausmai pynėsi tarpusavyje ir galiausiai tai virsdavo giliu liūdesiu arba daug ką griaunančiu pykčiu. Tada ir supratau ką reiškia pirmą kartą stipriai pamilti, ką reiškia būti atstumtai, ką reiškia būti laiminga iki beprotybės ir ką reiškia netekti. 

Visi pakilimai ir nuosmukiai mane ugdė, tačiau tuo metu atrodė, kad gyvenimas tik vienas didelis chaosas, užburtas ratas, iš kurio nėra galimybės ištrūkti. Pamiršau ką reiškia ramybė, ką reiškia gražus dangus ir šiltas oras. Koncentravausi į tai, kaip sutvarkyti tą chaosą, tačiau nė nesupratau, koks mano tikslas ir ko aš iš tiesų noriu vietoj to chaoso.

Šiandien ta diena, kai suprantu, kad visas chaosas dingsta, kai susidraugauji su vienu žmogumi – tai pačiu savimi. Kai pažįsti save iki kaulų smegenų ir drąsiai gali pripažinti savo ydas ir privalumus. Šiandien ta diena, kai suprantu, kad Visata man davė tiek daug dovanų, kurių nereikia skaičiuoti kiekiu ar vertinti jų kokybės. Visata man davė Draugų – nuostabių žmonių, kurie mane supranta ir kuriems galiu pasakoti apie tuos gražius debesis, kuriuos kažkada buvau pamiršusi. Į mano gyvenimą atėjo suvokimas, kad mokėti laukti yra didžiulė dovana. Laukti tinkamo momento, laukti tinkamo žmogaus. Bet supratau ir tai, kad laukime reikia gyventi, o ne egzistuoti, kad nereikia sudėti rankų ir sėdėti tikintis, kad atsivers durys ir iš už jų pasipils galimybės, žmonės ir pojūčiai, kurių tu taip tikiesi.

Laukiant reikia mokytis ir stiprėti, nepasiduoti nepasisekus ir nenuleisti rankų.

Gyvenimas daug duoda ir dar duos. Ne ką mažiaus jis atima ir atims. Bet tai bus tik dar viena kažko seno pabaiga ir kažko naujo pradžia.