Šiandien Jūra leidžia mums būti

Ne, aš nesu iš pajūrio. Gimiau vidury Lietuvos, mažam miestelyje. Ir Jūrą namais vadinu ne dėl to, kad gimtinė būtų nemiela. Tiesiog širdis kitaip spurda, kai išgirstu tą magišką ošimą.

Pamenu, kai pirmą kartą išvydau jūrą. Iš tiesų jau buvau paaugusi ir pamenu kaip laukiau, kaip tikėjausi. Smėlis, saulė, žmonės. Ir Ji. O kur Ji baigiasi? Galėčiau perplaukti? Dabar tikriausiai kaskart patekusi prie Jūros aš ją perplaukiu savo mintimis ir jausmais.

Jau penkta vasara kaip keliaujame į Klaipėdą. Visas pajūris ir Jūra, kurioj nugrimztu tik nuvažiavus, skalauja Smiltynės paplūdimį. Geresnės vietos negalėčiau įsivaizduoti nei poilsiui, nei apmąstymams, nei atostogoms: žmonių nedaug, tvarkinga, švaru. Ateini ir pasineri į TĄ ramybę, į TĄ būseną. Visa ši Jūros magija privertė pamilti ir Klaipėdą. Viskas man ten taip ypatinga, visas uosto gyvenimas ir darbas. Vėjas, drėgmė. Susitaikyčiau su tuo (tikiuosi, kad taip ir bus) ir vakarais po darbo, bėgsiu į perkėlą, kad persikelt keltu nuo rutinos ir kasdienybės.

Tačiau Jūra mane žavi ne tik savo ramybe, gelmėmis ir magija. Mane žavi Jūros galia ir rūstybė. Pakilus stipriam vėjui nuvažiavome pasivaikščioti ant molo. Bangos rijo viena kitą, krantą, čia tai padidėdamos, čia - aprimdamos ir tyliai nuvilnydamos tolyn. Stebėjau jas ir galvojau: "Šiandien Jūra leidžia mums būti". Dažnai žmonės guodžiasi, kad priklauso nuo valdžios, nuo "aukščiau sėdinčių", bet tai netiesa. Mes priklausome nuo Gamtos. Nuo jos norų ir leidimo mums Būti ar Nebūti. Ir tądien, stovint ant molo, atrodo, aiškiai tai suvokiau. Tą Jūros galybę prieš bet ką. 

Mąstydama apie Jūrą prisiminiau ir prieš metus parašytus žodžius, kuriuos parašyti įkvėpė Ji.

„Kažkokia kosminė ramybė aplanko būnant prie jūros. Keisčiausi pojūčiai, šviesiausios mintys. Nežinau ar tiesa, kad akimirkomis, kai žmogus suvokia, jog greitai gali nutrūkti jo gyvybė, prieš akis jam prabėga visas gyvenimas. Man taip būna prie jūros, tik prie jūros ateinantis suvokimas – ne apie nutrūksiančią gyvybę. Prie jūros ateina suvokimas, kad gyvybės tiek daug manyje. Ir mintyse prabėga patys gražiausi epizodai. Bangų ošimas skatina pamiršti visus blogus dalykus, padeda atitrūkti nuo kasdienybės. Esu čia pat ir kažkur toli toli. Jūra man magiška: kažką slepianti savo gelmėse, bangomis bandanti nupasakoti ką matė. Purslais, atrodo, sako tau: bėk iš čia, aš pavojinga. Bet tą pat akimirką ima traukti į save ir nenori paleisti. Aš jau priklausau jūrai, jūra jau priklauso man.

Žinau, kad vieną vėsų, bet saulėtą rudenio vakarą, prieš grįždama namo iš darbo, būtinai nueisiu paklausyti jūros ošimo ir dar akrtą suprasti, kad gyvenimas kupinas gyvybės ir nuostabus.“

Mo.