Būti savimi = išgelbėti pasaulį (?)

Ar pagalvojate kiek vaidmenų turime susikūrę skirtingoms situacijoms? Artimų draugų kompanijoje mes vienoki, darbe ar gatvėje – dar kitokie. Ir dažnai šie vaidmenys kyla visiškai nesąmoningai, ne todėl, kad bandome save kažkaip pateikti ar įrodyti kažką. Tiesiog renkamės lengviausią kelią – prisitaikymą.

Kai prisitaikome, manome, kad būsime pripažinti, kad mus aplinkiniai gerbs ir galbūt netgi pamėgs. Žmogus, vos pradėjęs suvokti savo egzistenciją, jau ieško pripažinimo ir užuovėjos. Niekas nenori likti nesuprastas.

Taip ir gyvenam nežinodami kas ir kada atlieka vaidmenį, o kas – nuoširdžiai atsiveria mums.

Tačiau taip ir mirsim gyvendami teatre, jei tik spėliosime kokios yra aplinkinių intencijos. Kad iš tiesų pradėtume gelbėti pasaulį, turime pradėti nuo savęs (tikrai „nenuvalkiota“ išmintis, bet kas paneigs, kad neiteisybė?).

Taigi, pradedame nuo savęs. Ir tikriausiai pirmas ir pats sunkiausias klausimas kyla kiekvienam: o kas aš esu? Aš esu Aš. Ooo, tai koks tas AŠ?

Tas AŠ tai toks, kuris žiūri į debesį ir mato ten drakoną, nesvarbu, kad šalia esantis žmogus per galvą versdamasis bando įrodinėti, kad ten – drugelis. Tas AŠ – klausosi muzikos, kuri jam patinka nepriklausomai nuo to, ar vakar ji buvo TOP‘e. Svarbu tai, kaip AŠ jaučia muziką.

AŠ renkasi dalykus ir vertina juos pagal skalę, kuri kyla iš mūsų Esybės, kurios žodžiais taip paprastai nenusakysi. AŠ sugeba išsakyti savo nuomonę ir priimti kitą jos neužginčydamas, o sugebėdamas diskutuoti. AŠ sugeba džiaugtis dalykais tyliai, nedemonstruodamas jų instagrame ir nesitikėdamas sulaukti bent keletos like, jog galėtų pasimėgauti ta mintimi, jog kažkas ir be jo žino apie jį ištikusią laimę (nors kažin ar ta laimė lieka tokia asmeniška).

AŠ nebijo būti nepripažintas, nes giliai viduje suvokia, jog aplinkui yra galybė bendraminčių, kurie jį mielai priims tokį, koks AŠ yra iš tiesų.

Ir tuomet nebelieka laiko tuštiems pokalbiams, apkalboms, pykčiui ir nusivylimams. AŠ gyvena savo gyvenimą juo besimėgaudamas ir besidžiaugdamas. Sukuriama nuostabi Energija, kuri pritraukia šalia žmones, panašiai mąstančius ir matančius, panašiai girdinčius ir suvokiančius pasaulį.

Ir tokia Laimė ir Energija gelbėja pasaulį.

Sekmadienio Muzika 

Sekmadienio prisiminimai. Kotoras. 2015 m.

Kur slepiasi mano laimė?

Dažnai žmonės jaučiasi nelaimingi. Baisiausia yra tai, kad jiems būna sunku įvardinti savo nelaimės priežastį. Galbūt darbas ne tas, galbūt šalia nėra mylimo žmogaus, galbūt neturi galimybės nuvykti į svajonių šalį. Kai pradedi galvoti, priežasčių gali atrasti begalės, bet ar tikrai tame slypi laimė?

Būna, kad galiausiai gauni tai, ko taip ilgai troškai, tačiau vėl kažkas ne taip. Atrodo, kad pamiršai kaip džiaugtis, kaip tinkamai įvertinti tai, kas dabar vyksta tavo gyvenime. Ir laimė vėl atrodo kaip kažkokia tolima planeta, į kurią norint patekti reikėtų užšaldyti savo kūną keliems šitmečiams. O kas, jei nuvykus ten paaiškės, kad tavo laimė slypėjo visai ne tolimoj planetoj?

Laimė dažnai tapatinama su daiktais, žmonėmis, įvykiais. Taip, tame yra dalis tiesos. Kai po sunkios dienos susitinki su geriausiu draugu ir išsikalbi, atrodo, kad problemos pačios savaime išgaruoja. O galbūt nusprendi save palepinti skaniu patiekalu ir gali juo mėgautis bežiūrint tikrai gerą filmą? Galbūt kažkas tau pasiūlo savaitgalio kelionę, kurios metu pamatai, susipažįsti, patiri.. Taip, tai tikrai gali suteikti laimės. Tačiau kas, jei po sunkios dienos paskambinus draugui šis pasakys, kad turi planų ir susitikimą teks atidėti? Arba jei neišsirenki kuo nori save palepinti, nes viskas jau gerokai užknisę ir tai tik dar labiau sugadina nuotaiką?

Po velnių, tai kur gi ta laimė?

O ji yra čia. Kaip kiekvieno iš mūsų organizme venomis cirkuliuoja kraujas, taip kiekvienas turime gebėjimą susikurti laimę patys. Tokią laimę, kuri nepriklauso nuo aplinkos, nuo žmonių ar įvykių. Tokios laimės neįtakoja tai, ar tavo piniginė šiandien pilna ar pustuštė. Tokios laimės neįtakoja tai, ar tave šiandien kas nors pagyrė ar išpeikė. Visai ne.

Ši laimė priklauso nuo tavo požiūrio. Nuo tavo požiūrio,visų pirmiausia, į save. Kaip tu save priimi, kaip stipriai save myli ir gerbi. Kiek investuoji į save (ir tikrai ne pinigine prasme). Ši laimė priklauso nuo to, kaip tu priimi kitus ir kaip moki vertinti kitų laimę. Pripažinkite, pavydūs žmonės niekada nesidžiaugs savo laime, jei kažkam šalimais nuskils labiau. Ši laimė priklauso nuo to, kaip tu vertini pačius papraščiausius dalykus, tokius kaip galimybę ryte nubusti, galimybę dirbti, galimybę rinktis, galimybę mąstyti, galimybę reikšti savo nuomonę. Ir daugybę kitų.

Kasdien mes mechaniškai atliekam dešimtis veiksmų nė nesusimąstydami, kokie dėkingi turėtume būti už tai, kad būtent mums suteikta galimybė tai daryti ir tuo mėgautis. Ir taip, kartais mūsų gyvenimus užtraukia juodi debesys ir ta galimybė ryte suvalgyti sveikus pusryčius ar diskutuojant išsakyti savo nuomonę, su laime visiškai nesisieja ir atrodo, kaip grynų gryniausias šlamštas. Bet tuomet reikėtų sustoti ir pagalvoti, kad būtent šią akimirką kažkas tokios galimybės jau neteko, o galbūt to žmogaus galvoje buvo šimtai grandiozinių planų kaip įgyvendinti likusius troškimus?

Išvada tokia, kad tik tuomet, kai savyje atrasime tą laimės šaltinį, kuris pas kiekvieną yra neišsenkatis, išmoksime tinkamai džiaugtis ir mus supančiais dalykais, įvykiais ir aplinkybėmis. Nepamirškit to ir būkit laimingi.

Sėkmės istorija

Sėkmės istorijų begalės ir įvairiausių. Kiekviena iš jų mus gali kažko pamokyti, padėti suprasti savo vertybes, galbūt netgi tai, koks galėtų būti mūsų pašaukimas.

Sėkmės istorijos sėkmingomis vadinamos nebereikalo: žmonės ten laimingi, pasiekę savo tikslų ir noriai dalinasi savo džiaugsmu. Norisi į tokius lygiuotis. Bet kaip dažnai mus nukreipia lygiuotis ne į tai, į ką iš tiesų galbūt turėtume pažvelgti kiek atidžiau.

Šis straipsnis nebus kažkokia visuotinė tiesa: tai tik nuomonė, požiūris ir norėjimas pastūmėti žmones į laimę, kuri yra ranka pasiekiama visiems mums.

Dažnai sėkmingos istorijos turi tokį prieskonį kaip pinigai, gražūs namai, savęs nevaržymas, prabangus gyvenimas ir, atrodo, laisvė daryti ką nori. Žmonės šypsosi, tviska jų balti dantys ir marmuriniai namų laiptai. Ir lai būna pagarbinta Visata, jei jie iš tiesų laimingi! Tačiau kiek tokių sėkmės istorijų, pagardintų tais turtais, slepia vienatvę, tikrų draugų nebuvimą, neatvirumą ir materialius džiaugsmus? Tikriausiai, kad nemažai.

Ir tikrai nereikia gyvenime gyventi nepritekliuje ir kartoninėje dėžėje, baidytis tų materialių dalykų, bet jie yra tokie antraeiliai ir iš tiesų nereikšmingi, palyginus su tuo, ką savyje jau kiekvienas nešiojamės.

Tai Meilė. Sėkmingi būsime tuomet, kai savyje išauginsime Meilę sau ir aplinkiniams. Kai pamilsime save tokius, kokie esame ČIA ir DABAR. Su visais savo „turiu“ ir „neturiu“, „galiu“ ir „negaliu“.

Tai Dėkingumas. Dėkingumas ne tik už tai ką turime, bet ir už tai, ko neturime, tačiau siekiame gauti. Juk tai mus stumia į priekį, neleidžia tingiai susirangyti lovoje ir ramiai miegoti naktimis, kol nepasiekiame savo tikslo.

Tai Gebėjimas džiaugtis smulkmenomis. Saulė, vanduo, grynas oras, maistas, šilta lova, gebėjimas atlikti begales veiksmų, kurie atrodo tokie nereikšmingi, tačiau galbūt kažkam yra visiškai neįmanomi ir galbūt kažkas už tai, kad žengtų tvirtą žingsnį žeme yra pasiruošęs paaukoti labai daug.

Tai Supratimas. Supratimas plačiąja prasme: žmonių, vertybių, reiškinių.. Gebėjimas visa tai analizuoti, vertinti, apibūdinti. Gebėjimas tuo pasidalinti su aplinkiniais, išmokyti juos kažko naujo, galbūt net įkvėpti ir pastiprinti.

Ir kas paneigs, kad viso to pas mus nėra? Turim kiekvienas, tik ne visi tai lavinam ir atskleidžiam. Dėl vienokių ar kitokių priežasčių laikome kažkur užantyje, bijome apsikvailinti, galbūt tingime, galbūt paliekame visa tai kitai dienai.

Tačiau kiekvienas iš mūsų gali būti sėkmingas žmogus. Kiekvienas galim sukurti savo sėkmės istoriją, kuri gali prasidėti kas rytą iš naujo: su šypsena, dėkingumu ir noru gyventi ir augti.

Pabaigai pasakysiu, kad kartais tai padaryti yra velniškai sunku ir galvą temdo pačios juodžiausios mintys, bet kasdien reikia priminti sau: aš galiu.

Pasiskolinau iš: https://www.pinterest.com/pin/553661347924508623/

Apie išsilaisvinimą

Atėjus rudeniui, kai visur taip tamsu ir šalta, kai skubi namo norėdamas sušilti ir pasislėpti nuo pasaulio, nori nenori, bet susimąstai, kaip kartais liūdna suprasti, kad niekas tavęs ten nelaukia.

Galbūt atėjo metas pasvarstyti: ar tikrai reikia liūdėti žinant, kad tavęs laukia nebent neplautų indų krūva?

Visi vienaip ar kitaip siekiam meilės ir pripažinimo, norim būti išklausyti ir suprasti, norim gauti patarimų, kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje. Ir labai džiugu, kai pas žmones gyvena supratimas ir ramybė galvojant apie tai, kad peržengus namų slenkstį jų lauks ta antra pusė, kuri padės išgyventi gyvenimą lengviau. Tačiau tai, gražioji ir šviesioji pusė, apie kurią dauguma pasvajoja.

O kas, jei skubi namo, tikiesi tų visų dalykų, tačiau giliai pasąmonėje supranti, kad tikriausiai liksi nesuprastas ir net neišklausytas, kad jau seniai santykiai braška per visas įmanomas siūles, ir kad vėl mieliau norėsis susisukt kur nors giliai lovos kampe ir tyliai vienam išgyventi.

Aha, čia kalba eina apie tuos nenusisekusius santykius, kai žmonės kartu būna tik iš įpratimo, kai jie bijo išlipti iš tos komforto zonos, kuri, gerai pagalvojus, visai nekomfortiška.

Tas išlipimas dažniausiai būna labai sunkus: klumpi ir vėl grįšti atgal, siuvi siuvi tas siūles, glaistai gražiomis vizijomis, kad galbūt viskas pasikeis, nes dabar „tiesiog toks metas“. Ir tikrai, kartais būna „toks metas“. Bet „tokiam metui“ atėjus, jei iš tiesų santykiuose viskas gerai, tu nė neusimąstai apie tai, kad laikas lipti į realybę.

Tačiau reikia pasiryžti. Nesvarbu, dideliais žingsniais ar tip topais judėti link ten, kur nebekamuos dvejonės ir nusivylimas, kad niekas nesikeičia.

Skaudės. Galbūt net labai skaudės. Ir skubėti namo kartais visai nesinorės, nes ten lauks nebent neplauti indai. Ir atrodys, kad visos problemos užgriuvusios vienu metu spaudžia galvą, temdo akis, suriša rankas ir kad esi bejėgis kažką padaryti. Ir nieko blogo trumpam pasiduoti šiai būsenai. Išgyventi viską pačiam, išsiverkti, išsirėkti ar kam nors išsipasakoti. Tik jokiu būdu nelaikyti viduje ir nesmerkti nei savęs, nei dar ko nors, kad teko pasirinkti tokį būdą pradėti gyventi gyvenimą.

Tai praeina. Vieniems greičiau, kitiems lėčiau, tačiau vieną rytą nubundi ir supranti: tai MANO gyvenimas. Jis negali priklausyti nuo kito žmogaus noro ar nenoro bendrauti, būti kartu ar išklausyti. Ir tai net nepriklauso nuo to, dabar ruduo ar vasara, tik tamsiuoju metų laiku mūsų fiziologija suveikia stipriau tuo klausimu, kai norim jaustis saugūs ir reikalingi. Bet pirmiausia turim būti reikalingi sau.

Vėliau, kai taip nebeskaudės ir protas vėl įjungs blaivų mąstymą, o akyse pasidarys šviesiau, bus metas pradėti dėlioti viską į lentynas. Prioritetus, lūkesčius, mintis, tikslus.. Pamažu apsivalyti, išmesti ką dar laikėm „o gal prireiks“, suprasti, ko tikrai mums reikia ir pamažu tai pritraukti į savo gyvenimus.

O koks moralas? Moralas toks, kad nereikia savęs kankinti vis tikintis, kad santykiuose kas nors pasikeis į gera. Reikia mokėti paleisti ir pasiimti iš to viską, kad pravers ateityje. Reikia nebijoti vienatvės ir tuščių namų, kai niekas nelaukia. Reikia nebijoti skausmo, nes po to tampama daug pastabesniu mažiems dalykams, kurie gali stipriai nudžiuginti. Moralas toks, kad vienu sprendimu, mes galim pasirinkti būti laimingesni, nei buvom vakar.

Ponai ir ponios, tobulybės!

-         - Noriu, kad viskas būtų tobula!

-        -  Pažiūrėk, kaip tobulai ji atrodo. Man iki jos – kaip iki mėnulio!

-         - Koks tobulas jų gyvenimas, norėčiau ir aš taip gyventi.

Neslėpsiu, dažnai girdžiu aplink tokias kalbas. Neslėpsiu ir to, kad pati kartais užsimanau būti tobula. Tačiau išvada viena ir nenuginčijama: tokiuose mūsų noruose kažkam patikti ir įtikti, atrodyti būtent taip ir ne kitaip, sužibėti, sublizgėti ir dar visaip kitaip bandyti nustelbti kitus.. būtent tokiuose mūsų noruose slypi didžiausia netobulybė pasaulyje.

Šiais laikais žmonės bijo būti per stori ar per liekni, bijo būti per aukšti ar per žemi, bijo atrodyti iššaukiančiai, vien todėl, kad taip galėtų pasijusti savimi. Didžioji dalis renkasi tą masę, kuri iš pažiūros atrodo tokia stulbinamai spalvinga, tačiau viso labo yra vienas didelis pilkas plėmas, kuriame nyksta žmonių asmenybės.

Jauni žmonės gėdijasi rinktis savaitgalio vakarus vienumoje, nes aplinkui draugai linksminasi, vadinasi, reikia linksmintis ir jiems. Aplink tvyro nuolatinė įtampa ir baimė nebūti stilingu, madingu, šmaikščiu. Baimė nemokėti flirtuoti, baimė nemokėti užkalbinti patikusio žmogaus, baimė paklausti, baimė pagirti. Žmonės bijo nusišnekėti, bijo nemokėti bučiuotis, bijo pasirodyti nevykėliai lovoje, bijo skaityti seną ir nebemadingą literatūrą.

Ir viskas dėl tobulumo. Dėl noro būti panašiu į kažką, tačiau tik ne į save.

Liūdniausia, kad tobulumo siekimas šiais laikais siejasi tik su išvaizda, tik su išoriniu „aš“. Nors vargu ar tai tikrai yra „aš“. Labiau – „kažkas“.

Mes visi turime siekti kuo didesnių aukštumų, dangus neturi būti per aukštai nė vienam iš mūsų, tačiau nereikia to apibrėžti kaip tobulybės. Nes tobulybė – tai rėmai, į kuriuos įtilpus atsiranda nenumaldomas noras vegetuoti.

Visi mes esam gražūs, visi esam išskirtiniai. Nė vienas nėra prastesnis už kitą.

Mūsų misija – tobulėti. Tačiau ne iki tobulybės. Būkim tobuli tiek, kiek iš tiesų jausimės laimingi ir savimi.

„Dieta“ mintims ir sielai

Sveikame kūne – sveika siela.

Tikriausiai kasdien žiniasklaidoje galime atrasti po keletą naujų straipsnių kaip sulieknėti, pratimai plokščiam pilvukui, 20 produktų padėsiančių numesti svorio, 7 pratimai tobulai figūrai. Sukaupus nemažai valios ir įdėjus pastangų, šie straipsniai įgauna prasmę ir duoda rezultatų.

Tačiau per kasdienį skubėjimą, darbus, žmones, mes pamirštame savo sielą. Kartais atrodo, kad viskas klostosi ne taip, kaip norėtųsi, kad kažkas kiša koją mūsų sielai, o dažnai papraščiausiai viduje sunku. Ir nesuprasi nei kodėl, nei iš kur tas sunkumas atsirado.

Ir kodėl ta siela taip dažnai negaluoja? Kodėl taip lengvai pamirštame tai, kas iš tiesų mes esame?

Per 25 savo gyvenimo metus aš supratau, kad dižiausias mūsų sielos nuodas yra pyktis. Senos nuoskaudos, dėl to, kad kažkas praeityje pasielgė ar nepasielgė taip, kaip norėjome. Pyktis dėl pavydo ar nesėkmių, pyktis dėl to, kad kitiems sekasi geriau. Turbūt būtų galima atrasti 100 priežasčių, kurios priverstų mus supykti ir nekęsti, griežti ant aplinkinių dantį ir vėliau laikyti nuoskaudas, kad atėjus tam tikram laikui būtų galima jas išsitraukus vėl paburnoti ant šio neteisingo pasaulio ir neteisingų žmonių.

Pirmiausia, gydant savo sielą, treniruojant ją tam, kad būtų sveika, mes turime paleisti pyktį. Atleisti žmonėms, kurie mus vienaip ar kitaip įskaudino. Kodėl mums skauda dėl aplinkinių elgesio? Nes tikriausiai jie pasielgė ne pagal mūsų standartus ar suvokimus. Jie padarė tai, ko mes nesitikėjome. Tačiau turime prisiminti, kad tie skaudinantys žmonės elgėsi pagal savus standartus, suvokimą ar požiūrį į pasaulį, todėl mes negalime ant jų pykti ar jų teisti. Galbūt jų elgesį įtakoja priežastys, kurios paženklinusios ir mūsų gyvenimus priverstų elgtis būtent taip pat.

Laikyti senas nuoskaudas užantyje – didžiulis nuodas. Tai praeitis, kuri mus kažkadais įžeidė, galbūt privertė kentėti. Tačiau tai praėjo ir dabartis priklauso tik nuo mūsų ir mūsų sugebėjimo paleisti ir atleisti.

Todėl dabar pat atleiskite žmonėms, kurie jus įskaudino, nebelaikykite pykčio. Geriau mintimis nusiųskite jiems šviesią ir sėkmės linkinčią žinutę. Pozityvios mūsų mintys skleidžia teigiamas vibracijas ir kas čia žino, galbūt tos vibracijos visus niekadėjus privers daryti tą patį.

Na, o geriausias pratimas pykčiui atsikratyti yra toks: atsisėskite ir pagalvokite apie žmones, kurie jus vienaip ar kitaip įskaudino ir kuriems vis dar jaučiate pyktį ar kitas neigiamas emocijas. Surašykite šių žmonių vardus ant popieriaus lapo. Ir tuomet pagalvokite, kad norite šiems žmonėms atleisti, nes norite išsivaduoti iš pykčio gniaužtų, rytais nubusti su gera nuotaika, lengvesni ir kaskart laimingesni. Siųskite šiems žmonėms teigiamas ir pozityvias mintis. Tokias meditacijas teks pakartoti keletą kartų, tačiau patikinu, kad jūsų sąrašas sulig kiekviena diena darysis vis trumpesnis, mintys šviesesnės, o siela sveikesnė. Pradžioje galbūt bus nemalonu prisiminti ir galvoti apie žmones, kurie jums kelia neigiamas emocijas, tačiau norint gerų rezultatų, reikia įdėti ir darbo.

Todėl tokia dieta mintims bus jau pirmas didelis žingsnis link sveikos mūsų sielos!

Muzika mūsų meditacijoms.

Su kuo sutapsi, toks ir pats tapsi

Seniai čia berašiau.. Kaip visada - minčių begalės, o bandant jas sudėlioti - problemos.

Tačiau jau seniai turėtas tingus šeštadienio rytas, kai nereikia niekur skubėti ir galiu laiko skirti sau padarė šiokią tokią tvarką mano galvoje ir šis tas pavyko.

Nusprendžiau pakalbėti apie žmones, kurie mus supa. Apie tai, kokie žmonės turėtų mus supti.

Jau vaikystėje tikriausiai ne vienas iš mūsų girdėjo lietuvių liaudies patarlę „su kuo sutapsi, toks ir pats tapsi”. Mums tai buvo kalama į galvą, kad mokykloje ar kieme nesusidėtume su netinkama kompanija, kad netyčia nepradėtume elgtis nederamai.

Taip, ši patarlė iš tiesų teisinga ir pasakanti daug teisybės, tačiau reikėtų pakalbėti apie ją iš kitos pusės. Apie mūsų susidėjimą su tinkamais žmonėmis. Žmonėmis, kurie mus įkvepia, nuramina, verčia žengti pirmyn ir nepasiduoti.

Tačiau vos pradeda mūsų žvilgsniai krypti į kitus: ką jie daro? Kaip jie tai daro? Kodėl jiems pasisekė? Kaip jie nenuleido rankų? Dažnai išgirstame: „nežiūrėk į kitus, būk savimi!”. Ir vėl.. Čia taip pat yra teisybės!

Tai kaip gi nepasimesti ir išlaikyti tą ribą tarp savitumo ir žvilgsnių į kitus ieškant įkvėpimo?

Visų pirma, mus turi supti žmonės, kurie mūsų nesmukdo ir netempia žemyn. Perkratykite savo draugų sąrašą. Ar tikrai kiekvienas iš jų vertas jūsų laiko išgerti kavos ir kalbėti tiesiog apie nieką? Ar kiekvienas iš jų yra vertas į žengti į jūsų asmeninę erdvę ir išeidamas palikti ten dalį savo energijos?

Jei pamatėte, kad šalia jūsų sukasi žmonės, kurie toli gražu neteikia jums malonumo leidžiant laiką kartu ir po susitikimų su jais jaučiatės pavargę, tai tie žmonės, su kuriais geriau ir nesutapti.

Kas liko? Tikri draugai, asmenybės, kuriomis žavitės ir kurios jus įkvepia. Patikėkit, nėra blogai stebėti, kaip draugas šauniai vysto savo verslo idėją, kaip puikiai jis tvarkosi namuose ar kaip gerai sugeba kasdien atrodyti. Svarbiausia, nereikia pasiduoti „aš taip nesugebėsiu“ sindromui.

Jei jau atkreipėte dėmesį, kad kai kurie dalykai pas aplinkinius klostosi geriau nei pas jus, metas veikti. Jokiu būdu nepavyduliaukite ir negraužkite savęs! Tiesiog priėję prie žmogaus paklauskite: kaip tau tai pavyksta? Jei iš savo draugų sąrašo išbraukėte tikrai tinkamus žmones, tai į jūsų klausimą bus atsakyta su kaupu.

Šiais laikais mums atsiveria begalės galimybių matyti kaip žmonės vienaip ar kitaip siekia savo tikslų, kaip jie tobulina savo įgūdžius, kaip nepasiduoda. Tiesiog nereikia tapti aukomis, kurios praranda savitumą ir graužiasi, kad niekada nesugebės to ir ano. Žmonėse reikia ieškoti įkvėpimo ir motyvacijos. Ir jei sugebėsite išlaikyti tą ribą, jūsų kasdienybė prisipildys mažų ir malonių stebuklų.  

 Nuotrauka pasiskolinta iš http://www.theguardian.com/news/gallery/2012/sep/25/1#img-1